Samana – demonas Mesopotamijos mitologijoje. Greičiausiai taip pat buvo vadinama ir javų liga, kurią galėjo sukelti kenkėjiški vabzdžiai.[1] Manyta, kad Samana veikia įgaliotas gydymo deivės Gulos.[2]
Samana minimas užkalbėjimuose, datuojamuose Senosios Babilonijos karalystės laikotarpiu. Šiais užkalbėjimais nuo demono Samanos buvo siekiama apsaugoti kūdikius, jaunus vyrus ir moteris bei prostitutes.[1] Tikėta, kad Samana labiausiai puoląs kūdikius ir prostitutes.[3] Minima, jog Samana turėjęs liūto nasrus, slibino dantis, skorpiono uodegą ir erelio nagus.[1] Šio demono buveinė – požemio pasaulis.[3]
Ankstyvuoju dinastiniu laikotarpiu Šumere (Lagaše bei dar vienoje ar dviejose vietovėse) garbinta antraeilė dievybė panašiu vardu. Šio dievo vardas buvo užrašomas įvairiai, manoma, kad buvo tariamas Saman. Minimas šumerų Lugal-e poemoje (Saman-ana). Čia jis vienas iš „žuvusiųjų didvyrių“. Nėra aišku, ar demonas Samana iš pradžių buvo tapatus šiai antraeilei dievybei.[1]
|