Algirdas Girininkas (g. 1949 m. rugsėjo 23 d. Telšiuose) – Lietuvos archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, akmens amžiaus žinovas.
Biografija
1972 m. baigė istoriją Vilniaus universitete.
1972–1974 m. dirbo Trakų istorijos muziejuje, 1974–1992 m. Istorijos institute, 1992–1998 m. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro (nuo 1995 m. Kultūros paveldo centras) Archeologijos sektoriaus vadovas, 1998–2005 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, 1999–2005 m. – Archeologijos skyriaus vedėjas. Nuo 2005 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros dėstytojas.[1] 2009 m. Klaipėdos universiteto senatas suteikė profesoriaus pedagoginį vardą.[2]
Leidinių „Archaeologia Baltica“ (nuo 2005 m.) „Lituanistica“ (nuo 2006 m.), „Arheoloğija un etnografija“ (nuo 2010 m.) redaktorių kolegijų narys.[3]
Mokslinė veikla
Tyrimų sritis – baltų etnogenezė ir proistorės laikotarpio ūkio raida. Tyrinėjo Mustenių-Baubonių, Strėvos pilkapynus, Reškutėnų piliakalnį, Jaros, Pasienių, Kretuono apyežerio akmens ir bronzos amžiaus gyvenvietes.[4]
Daugelio mokslinių straipsnių skirtų akmens amžiaus Nemuno ir Kundos, Narvos archeologinėms kultūroms, jų kūrėjų genotipui, autorius.
Daugelį metų atliko archeologinius tyrimus Kretuono apyežeryje, kasinėjo, vadovavo ekspedicijoms. Įrodęs Pabaltijo kultūrų tolydžią raidą nuo mezolito pradžios X tūkst. pr. m. e. iki geležies amžiaus, ir ištyręs kaimyninių Lietuvai valstybių muziejų fondų archeologinę medžiagą, suformulavo baltų – autochtonų, t. y., vietinių gyventojų nuo poledynmečio teoriją ir ją pagrindė, neigdamas esmines virvelinės keramikos kultūros įtakas baltų formavimuisi III tūkst. pr. m. e., oponuodamas kitai žinomai archeologei Rimutei Rimantienei. Vadovavo Kultūros paveldo centro Archeologijos skyriui, Lietuvos istorijos instituto archeologams. Sovietmečiu platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką.
