| Steve Reich | |
 | |
| Biografija | |
|---|---|
| Pilnas vardas | Stephen Michael Reich |
| Gimė | 1936 m. spalio 3 d. Niujorkas, JAV |
| Žanrai | minimalistinė muzika, filmų muzika |
| Veikla | kompozitorius |
| Aktyvumo metai | 1963– |
| Svetainė | stevereich.com |
Stivenas Maiklas Raišas (Stephen Michael Reich, g. 1936 m. spalio 3 d.) – amerikiečių kompozitorius, vienas iš pirmųjų minimalistinės muzikos kūrėjų. Stivas Raišas kartu su La Monte Jangu, Teriu Railiu ir Filipu Glasu XX a. 7-ajame dešimt. pradėjo kurti minimalistinę muziką.
Stivo Raišo jaunystės kūrybinėje veikloje būta daug eksperimentų, visų pirma naudojant cikliškai kartojamus natūralių aplinkos įrašų fragmentus, kuriuos jis išgaudavo karpydamas magnetinę juostą į gabaliukus ir klijuodamas juos į kilpas (angl. time loop, pvz., „It’s Gonna Rain“ arba „Come Out“). Taip pat Stivas Raišas naudojo ir paprastus, garsinius, procesus muzikinei koncepcijai sukurti (pvz., „Pendulum“). Tokios kompozicijos savo forma ir ritmu išsiskyrė savo modernumu ir padarė didelę įtaką šiuolaikinės muzikos, ypatingai JAV, raidai. 9-ajame dešimtmetyje Raišas kūrė kompozicijas remdamasis istorijos faktais, dėl to kūriniai tapo tamsesni savo charakteriu. Šioms kompozicijoms būdingos pasikartojančios skaičių sekos, lėtai besikečianti harmonija ir kanonai.
Brolis – rašytojas Džonatanas Kerolas.
Stivas Raišas gimė Niujorke, Brodvėjaus poetės Džiun Silman (June Sillman) ir Lenardo Raišo (Leonard Reich) šeimoje. Kai kompozitoriui buvo vieneri jo tėvai išsiskyrė. tad vaikystę Stivas Raišas praleido tarp Niujorko ir Kalifornijos, ko pasėkoje dažnai tekdavo važiuoti traukiniu, šias keliones jis vėliau perteikia savo kūrinyje „Different Trains“. Kurį laiką mokėsi skambinti fortepijonu, tačiau šis instrumentas didelio įspūdžio nepaliko, tad būdamas 14 - ikos pasuko groti būgnais bei gilintis į baroko laikotarpiu ir anksčiau sukurtą muziką.
Po mokyklos mokslus tęsė Kornelio universitete, kur studijavo filosofiją, studijas baigė 1957 m., o Stivo Raišo disertacija buvo skirta Liudviko Vitgenšteino filosofijai. Vėliau jis pritaikė šio filosofo tekstus muzikai „Proverbe“ (1995) ir „You Are“ (variations) (2006).
Po metų Stivas Raišas pradėjo studijuoti kompoziciją privačiai pas Hol Overton, ik tol kol jis įstojo į Džiuliarą. Ten jau studijavo pas Viljamą Bergsmą ir Vincentą Persiketį (1958–1961). Vėliau jis lankė Oklando Milso koledžą Kalifornijoje, kur taip pat mokėsi pas Lučianą Berijų ir Darijų Milo (1961–1963) ir įgijo kompozicijos magistro laipsnį. Stivas Raišas bendradarbiavo su San Fransisko juostų muzikos centru, Polinu Oliverosu, Ramonu Senderu, Mortonu Subotniku, Filu Lešu ir Teriu Railiu.
Stivo Raišo ankstyvosios kūrybos įkvėpimas buvo eksperimentai su dvylikos tonų sistema, tačiau jis nustatė, kad jam ritminiai aspektai muzikoje yra daug įdomesni nei aukščio, tad dodekafoninės technikos nenaudojo savo kūryboje. Stivas Raišas taip pat sukūrė garso takelius filmams „Plastic Haircut“ (1963), „Oh Dem Watermelons“ (1965) ir „Thick Pucker“ (1965: trys Roberto Nelsono filmai). 1963 m. Sukurtas „Plastic Haircut“ garso takelis buvo trumpas juostos koliažas, kuris greičiausiai buvo pirmasis Stivo Raišo bandymas su garso takeliais. „Oh Dem Watermelons“ garso takelyje buvo naudojamos dvi XIX amžiaus ministrelių melodijos, jos buvo naudojamos kartu, frazuojant į didelį penkiolikos dalių kanoną. „Thick Pucker“ muzika kilo iš gatvių įrašų, kai Stivas Raišas vaikščiojo aplink San Fransiską su Nelsonu, kuris filmavo tuo metu filmavo kino juostą, o Raišas tuo pačiu metu įrašinėjo gryną gatvės garsą.
Didelę įtaką Stivui Raišui padarė kolega minimalistas Teris Railis, kuris savo darbuose jungia paprastus muzikinius modelius, kurie atsinaujindami laike sukuria lėtai besikeičiančią, darnią visumą. Stivas Raišas šią techniką panaudojo pirmajame savo stambiame kūrinyje „It’s Gonna Rain“, sukurtame 1965 m. Kūrinyje jis panaudojo fragmentą apie pasaulio pabaigą, kurį pateikė juodaodis sekmininkų gatvės pamokslininkas brolis Volteris. Stivas Raišas panaudojo įrašą savo garso takeliui, perkeldamas paskutinius tris fragmento žodžius „It’s Gonna Rain“, į daugybę juostų kilpų, kurios palaipsniui pereina iš fazės į frazę.
„The 13-minute Come Out“ (1966 m.) naudoja panašiai užklostytus vienos šnekamosios linijos įrašus, kuriuose pateiktas tekstas "to let the bruise’s blood come out to show them". Stivas Raišas įrašė fragmentą dviem kanalais, kurie iš pradžių grojo vieningai. Po kurio laiko tie kanalai išsinchronizuojami, palaipsniui didėjantis neatitikimas tampa savotiška reverberacija. Tada du balsai suskaidomi į keturias kilpas, tada aštuonias, ir tęsiasi skaidymas tol, kol faktiniai žodžiai klausytojui tampa nesuprantami. 1999 m. „Rolling Stone“ žurnalas pavadino Stivą Raišą „perfazavimo (sampling) tėvu“ ir palygino jo darbą su hiphopo kultūros didžėjais, tokiais kaip „Kool Herc“ ir „Grandmaster Flash“.
Pirmasis Raišo bandymas versti šią fazavimo techniką iš įrašytos juostos į gyvus pasirodymus buvo 1967 m. Fortepijono fazė (Piano Phase), dviem fortepijonams. Fortepijono fazėje atlikėjai pakartoja greitą melodinę figūrą, iš pradžių vieningai. Kadangi vienas atlikėjas išlaiko tempą, kitas paspartėja per vieną šešioliktinę. Šis periodiškas greitėjimas tęsiasi visą kūrinį. Smuiko fazė, taip pat parašyta 1967 m., yra paremta ta pačia linijine greitėjimo technika.
Panašus, bet mažiau žinomas šios vadinamosios procesinės muzikos pavyzdys yra „Pendulum Music“ (1968), kurį sudaro keli mikrofonai, skambantys per garsiakalbius, prie kurių jie yra pritvirtinti. „Pendulum Music“ buvo pristatytas tik 1990-ųjų pabaigoje „Sonic Youth“ grojant žiūrovams.
1970 m. Stivas Raišas pradėjo penkių savaičių kelionę, norėdamas studijuoti muziką Ganoje, apie kurią jis sužinojo iš būgnininko Gideono Alorvojė. Stivas Raišas taip pat studijavo Balio gamelaną Sietle, 1973 m. ir 1974 m. Stivas Raišas įkvėptas savito egzotiškų būgnų skambesio sukūrė savo 90 minučių kūrinį „Drumming“. Sukurtas perkusijos ansambliui su moterų balsais ir mažąja fleita.
„Drumming“ kūrinys žymėjo naują kūrybos etapą, kurio metu jis suformavo savo ansamblį, „Steve Reich and Musicians“ („Stivas Raišas ir muzikantai“). Stivas Raišas persikėlė iš „fazės poslinkio“ (phase shifting) technikos, kurią jis pradėjo savo kūrybinį kelią ir pradėjo kurti sudėtingesnius kūrinius. Jis išanalizavo kitus muzikinius procesus, tokius kaip augmentacija (frazių ir melodinių fragmentų laiko pratęsimas). Būtent tuo laikotarpiu jis rašė tokius kūrinius kaip „Music for Mallet Instruments“, „Voices and Organ“ (1973 m.) ir „Six Pianos“ (1973 m.). 1974 m. Raišas pradėjo rašyti kūrinį „Music for 18 Musicians“. Šis kūrinys įtraukė daug naujų idėjų, jis yra pagrįstas vienuolikos akordų, įvestų pradžioje (vadinamas „Impulsais“) ciklu, po kurio seka maža kiekvieno akordo muzikos dalis („I-XI sekcijos“), ir pagaliau grįžta į pradinį ciklą (" Impulsai "). Tai buvo pirmasis Raišo bandymas rašyti didesniems ansambliams. Dėl padidėjusio atlikėjų skaičiaus atsirado daugiau psichoakustinių efektų, kurie sužavėjo kompozitorių, ir jis pažymėjo, kad jis norėtų toliau išnagrinėti šią idėją. Stivas Raišas pastebėjo, kad šis vienas kūrinys per pirmąsias penkias minutes turėjo daugiau harmoningų judesių nei bet kuris kitas jo parašytas darbas. Stivas Raišas toliau plėtojo šias savo naujas idėjas kūriniuose „Music for a Large Ensemble“ (1978 m.) ir „Octet“ (1979 m.).
9 ajame dešimtmetyje Raišo kūryboje atsirado kiek kitokia, istorinė tematika. „Tehillim“ (1981 m.) yra pirmasis Reicho kūrinys susijęs su žydiška tema. Kūrinys keturių dalių, moterų balsams (vienas aukštas sopranas, du lyriniai sopranai ir vienas altas), mažajai fleitai, obojui, anglų ragui, dviem klarnetams, perkusijai, dviem elektroniniams vargonams, dviem smuikams, altui, violončelei ir kontrabosui. Tekstai paimti iš psalmių 19: 2-5 (19: 1-4 krikščioniškuose vertimuose) 34: 13-15 (34: 12-14), 18: 26-27 (18: 25-26) ir 150 : 4-6. „Tehillim“ – tai nukrypimas nuo kitų Raišo darbų formalioje struktūroje. Tekstams skiriama net keletas eilučių, o ne kaip ankstesniuose kūriniuose naudojami tik teksto fragmentai. Esminis elementas kūrinyje – melodija. Klasikinio kontrapunkto ir funkcinės harmonijos naudojimas taip pat kontrastuoja su anksčiau parašytais laisvai struktūrizuotais minimalistiniais kūriniais.
1993 m. Reich bendradarbiavo su savo žmona, vaizdo menininke Beril Korot, operoje „The Cave“, kuri sukurta pagali judaizmo, krikščionybės ir islamo religijas, pasitelkiant hebrajiškus, arabiškus ir amerikietiškus tekstus. Šis kūrinys, skirtas perkusijoms, balsams ir styginiams. 1994 m. Stivas Raišas sukūrė „Three Tales“ ir „City Life“ naudodamas fazavimo techniką. Taip pat 1998 m. sukūrė „Triple Quartet“, kuris buvo parašytas Kronos kvartetui, kuris gali būti atliktas styginių kvartetu ir juosta, trimis styginių kvartetais arba 36 atlikėjų styginių orkestru. Pasak kompozitoriaus, kūrinio atsiradimui įtaką padarė kompozitorių Belos Bartoko ir Alfredo Šnitkės styginių kvartetai bei Maiklo Gordono „Yo Shakespeare“.
Instrumentinių kūrinių serija, skirta atlikti koncertų salėse, tęsėsi. Buvo sukurti tokie kūriniai kaip „Dance Patters“ (2002 m.), „Cello Counterpoint“ (2003 m.) ir variacijos „You Are“ (2004 m.).
Stivas Raišas 2011 m. kovo mėn. pristatė kūrinį, „WTC 9/11“, parašytą styginių kvartetui ir juostai. Kronos kvarteto atliktas Diuko universitete (Šiaurės Karolina).
2013 m. kovo 5 d. Londone vykusio „London Sinfonietta“ salėje įvyko kūrinio „Radiohead Rewrite“ premjerą 11-ai atlikėjų. Kūrinio atsiradimą įkvėpė grupės „Radiohead“ muzika. Į programn taip pat buvo įtraukti ir „Double Sextet“ ansambliui, 12 atlikėjų, „Clapping Music“, dviem žmonėms ir keturioms rankoms su perkusininku Kolinu Kariu, „Electric Conounter“, elektrinei gitarai, kurios takelį sukūrė Matsas Bergštromas, taip pat du Stivo Raišo maži ansambliai: vienas akustiniams instrumentams, kitas – elektriniams instrumentams ir juostelei.