Rimas Burokas (tikr. Raimundas Burokas,[1] 1953 m. balandžio 2[2][3] ar 21 d.[4] Alytuje – 1980 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas.[5]
Gimė 1953 m. balandžio 2[2] [3] ar 21 d.[4] Alytuje. Mokėsi Alytaus 2-oje vid. mokykloje (dabar Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija). Po pašalinimo iš mokyklos daug keliavo, praktikavo hipišką gyvenimo būdą, persikėlė į Vilnių. Du kartus vedė, turėjo vaiką. Daug kartų gydėsi psichiatrinėje ligoninėje (ir savo iniciatyva, ir priverstinai). Persekiotas sovietinio saugumo ir kt. tarnybų, kalinamas mirė Lukiškių kalėjime 27-erių (ofic. versija – plaučių uždegimas).
Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių bevardėse kapinėse.[6]
Poezija plito rankraščiais. Po mirties, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išleista:
Kūriniai – grakščios muzikalios elegijos. Dažnas muzikos (Haidno, Listo) motyvas, tipiški eleginės nuotaikos lyrikai rudens, lietaus, nakties įvaizdžiai, pustonių (šešėlių, prieblandos, blyškumo) žaismas. Vyrauja meilės ir mirties temos.
Eilėraščių erdvė – miestas (realus Vilnius, prisiminimų Sankt Peterburgas, svajonių Paryžius), o lyrinis subjektas – poetas valkata, kurio nuotaikos neatskiriamos nuo miesto pulso. Stipriausias Rimo Buroko autoritetas – P. Verleno (pranc. Paul-Marie Verlaine) lyrika, kuriai būdingą muzikalumo principą poetas stengėsi realizuoti, kaip ir jo gyvenimo modelį. Benamis valkata, tačiau laisvas žmogus – toks gyvenimo stilius buvo nepriimtinas sovietinei sistemai.[7]