Automatinis monetomis apmokamas lyninis keltas Bømlo saloje (Norvegija)

Lyninis keltas (angl. cable ferry, chain ferry) – keltas, kurio veikimas susijęs su lynu. Jie varomi vienaip ar kitaip naudojant įtemptą lyną. Sroviniai keltai naudoja pačios upės energiją.

Ankstyvieji lyniniai keltai paprastai naudodavo virves arba plienines grandines. XIX a. pabaigoje daugelyje šalių virves ir grandines pakeitė tvirtesni ir patvaresni vieliniai lynai.

Tipai

Paprastas lyninis keltas Gee’s Bend vietovėje (Alabama, JAV; 1939 m.)

Yra keli lyninių keltų tipai:

Vyniojamųjų keltų lynai paprastai gali būti atpalaiduoti, kad esant reikalui panirtų ir virš jų galėtų praplaukti kiti upės laivai. Keltai, kurie perveža ir keleivius, ir automobilius, automobilių denį paprastai turi centre, o keleivių zonos yra abiejose pusėse (kad kelte masė būtų paskirstyta simetriškai). Po keleivių zonomis paprastai būna tuneliai lynams ir varikliai. Tokie keltai vairuoti negali, jie juda tik išilgai lyno, todėl abi kelto pusės yra simetriškos, abiejose pusėse yra rampos.

Lyniniai keltai dažniausiai naudojami upėse ir kanaluose:

Pasiekdami krantą lyniniai keltai paprastai atsiduria prie prieplaukos. Šie keltai paprastai yra saugesni, negu laisvai plaukiantys keltai.

Istorija

Hemptono keltas Aukštutiniame Eivone (Anglija)

Lyniniai keltai naudojami, manoma, nuo laikų, kai dar nebuvo rašytinės istorijos. Pavyzdžiui, lyninis Hemptono keltas Eivono upėje (Anglija), pirmą kartą paminėtas XIII a.

Lyninius keltus anksčiau plačiai naudojo Sakramento deltoje (Kalifornija, JAV). Lyniniai keltai buvo svarbi automobilių gabenimo priemonė Naujajame Pietų Velse (Australija). Hobarte (Tasmanija, Australija) šimtą metų iki 1934 m. vienintelis reguliarus būdas persikelti per Dervento upę (angl. Derwent River) buvo Risdon Punt lyninis keltas.

Pačioje XX a. pradžioje kanadiečio inžinieriaus Viljamo Pito (William Pitt) suprojektuotas keltas buvo įrengtas Kenebekazio upėje (angl. Kennebecasis River) ties Sent Džonu (Saint John) Naujajame Bransvike (Kanada).[1] Dabar Sent Džono upėje pietiniame Naujajame Bransvike yra aštuoni lyniniai keltai.

Lietuvoje

Lietuvoje likę vos keli sezoniniai upių keltai. Nemune dirbanti „Vilkynė“ įveikia upę kaip prilaikomasis lyninis keltas. Keltui prisišvartavus, lynas nusileidžia ant dugno, kad netrukdytų praplaukti laivams. Patį keltą stumia nedidelis vilkikas. Panašus, tik bemotoris keltas yra iki šiol veikiantis Padalių-Čiobiškio keltas Neryje.[2]

Panašus keltas, suręstas Justino Dūdėno ir Šarūno Šlektavičiaus, Vilniuje, ties Verkiais, veikia švytuoklės, principu, kuris skiriasi nuo lyno principo[3].


Vikiteka: Lyninis keltas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Nuorodos

  1. „Saint John, New Brunswick First“. Suarchyvuotas originalas 2006-11-14. Nuoroda tikrinta November 20, 2006.
  2. „Du Neries krantus jungiantis keltas matęs visko – nuo koncerto ir vedybų iki pėsčiomis nuo Dzūkijos link Zarasų keliavusio senolio“. lrt.lt. 2021-08-31. Nuoroda tikrinta 2024-02-20. „lyn“
  3. Vilniečiai surentė neįprastos formos keltą Archyvuota kopija 2015-05-14 iš Wayback Machine projekto.