| Juozas Lingys | |
|---|---|
| Gimė | 1919 m. sausio 1 d. Gyliškiai, Sintautų valsčius |
| Mirė | 1984 m. gruodžio 16 d. (65 metai) Vilnius |
| Veikla | choreografas, pedagogas |
| Alma mater | 1973 m. Šiaulių pedagoginis institutas |
Juozas Lingys (1919 m. sausio 1 d. Gyliškiuose, Sintautų valsčius, Šakių apskritis – 1984 m. gruodžio 16 d. Vilniuje) – Lietuvos choreografas.
1938–1940 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų filologiją, 1940–1943 m. Vilniaus universitete – lietuvių filologiją. 1973 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą.
1941–1943 m. ir 1945–1949 m. ansamblio „Lietuva“ šokėjas, nuo 1946 m. ir baletmeisteris. 1952–1953 m. Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos, 1958–1963 m. Vilniaus kultūros-švietimo technikumo, 1967–1980 m. LSSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas; nuo 1978 m. profesorius. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
1950 m., 1955 m., 1960 m., 1965 m., 1970 m., 1975 m., 1980 m. respublikinės dainų šventės Šokių dienos vyr. baletmeisteris ir meno vadovas. Sukūrė apie 200 liaudies šokių sceninių kompozicijų, choreografinių vaizdų, tarp jų: „Lenciūgėlis“ (1943 m.), „Malūnėlis“ (1944 m.), „Sadutė“ (1946 m.), „Jievaro tiltas“, „Džigūnas“, „Blezdingėlė“ (visi 1947 m.), „Gaidys“ (1948 m.), „Kolūkio pirmininkas“ (1950 m.), „Statybininkų šokis“ (1951 m.), „Trys mergelės“ (1958 m.), „Greitpolkė“ (1965 m.), „Kupolinis“, „Rusnietis“ (abu 1968 m.), „Šventinė polka“ (1973 m.).
Kūrybai būdinga liaudiška tradicija, siužetiškumas, lyrizmas, emocionalumas. Dauguma jo sceninių kompozicijų paremti konkrečiu liaudies šokiu arba papročių, apeigų elementais. 5-6 dešimtmečio šokiai saikingai stilizuoti, 7-8 dešimtmečio šokių žingsniai ir judesiai sudėtingesni, naudojami klasikinio šokio elementai. Pastatė lietuvių šokių Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje, VDR, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir kitur. Išleido 20 knygų apie lietuvių liaudies šokius.[1][2]