Juodąja mirtimi vadinama daugiausiai gyvybių nusinešusi pandemija rašytinėje žmonijos istorijoje. Jos metu mirė 75–200 mln. žmonių [1][2][3] Šiaurės Afrikoje ir Eurazijoje. Europoje juodoji mirtis truko 1347–1351 m. Jos metu išmirė trečdalis Europos gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių. Pandemiją sukėlė bakterija Yersinia pestis. Ši bakterija sukelia marą, kuris gali būti trijų formų: buboninis, septiceminis ir pneumoninis.[4] Maro suskirstymas remiasi Yersinia pestis bakterijų patekimo į žmogaus organizmą būdais. Buboninio maro, kuris buvo labiausiai paplitęs, atveju bakterija patenka į limfinę sistemą. Septiceminis maras kyla dėl kraujo užkrėtimo, o pneumoninio maro metu bakterija patenka į plaučius.
Juodoji mirtis yra antroji rašytiniuose šaltiniuose minima maro pandemija po Justiniano maro (542–546 m.).[5]
Juodoji mirtis atsirado Centrinėje ar Rytų Azijoje,[6][7][8][9][10] iš kur ji keliavo Šilko keliu. Ji pasiekė Krymą 1347 m. Iš čia ji tikriausiai buvo pernešta blusų, kurių turėjo juodosios žiurkės, įsmukusios į genujiečių laivus. Jais maras išplito po Viduržemio jūrą, pasiekė Afriką, Vakarų Aziją ir likusią Europą per Konstantinopolį, Siciliją. Dabartiniai įrodymai patvirtina teoriją, kad sausumoje marą platino žmoginė blusa, sukėlusi pneumoninį marą. Tai paaiškintų greitą pandemijos plitimą negu žiurkių blusų platinamas buboninis maras.
Beveik tuo pat metu pandemija plito didžiojoje Azijos dalyje. Kartu sudėjus Kinijos, Indijos ir musulmoniškų kraštų aukas, žuvo apie 75 milijonai žmonių. Juodoji mirtis stipriai paveikė Europos populiaciją ir negrįžtamai pakeitė Europos socialinę kultūrą. Dėl maro buvo kaltinami ir persekiojami žydai, musulmonai, svetimšaliai, elgetos ir raupsuotieji.
Juodoji mirtis kartojosi įvairiose pasaulio vietose iki XIX a. pradžios.
((cite news))
: |author=
turi bendrinį pavadinimą (pagalba)