Žanas Batistas Lamarkas pranc. Jean-Baptiste La Marck | |
---|---|
Gimė | 1744 m. rugpjūčio 1 d. |
Mirė | 1829 m. gruodžio 18 d. |
Tautybė | Prancūzas |
Sritis | Biologija |
Įstaigos | Karališkoji mokslų akademija |
Žinomas už | Philosophie zoologique, organizmų evoliucijos, prisitaikymo teoriją – lamarkizmą |
Žanas Batistas de Lamarkas arba Žanas Batistas Pjeras Antuanas de Monė, ševaljė de Lamarkas (pranc. Jean-Baptiste Pierre Antoine de Monet, chevalier de La Marck; 1744 m. rugpjūčio 1 d. – 1829 m. gruodžio 18 d.), žinomas kaip tiesiog Lamarkas – XVIII–XIX a. prancūzų gamtininkas, vienas iš pirmųjų pradėjusių šiuolaikine prasme vartoti sąvoką „biologija“.
Gimė Bazentine, Pikardijoje, žemesniojo kilmingųjų luomo šeimoje, Lamarkas tarnavo kariuomenėje, domėjosi gamtos istorija. Vėliau dirbo Paryžiaus gamtos istorijos muziejuje, buvo atsakingas už bestuburius. Lamarkas Paryžiuje artimai draugavo su grafu Žoržu Biufonu, kuris buvo įtakingas asmuo, ir padėjo Lamarkui 1779 m. tapti Karališkosios mokslų akademijos nariu.[1]
Iki Lamarko buvo manoma, kad rūšys nekinta. Lamarkas pirmasis iškėlė prielaidą, kad rūšys per ilgą laiką pakinta ir išvystė pirmykštę evoliucijos teoriją, kurią išdėstė 1809 m. išleistame veikale „Zoologijos filosofija“ (pranc. Philosophie zoologique).
Lamarko teorija rėmėsi dviem postulatais:
Taigi, rūšių vystymasis priklauso nuo aplinkos pasikeitimų.
Lamarko amžininkai atmetė jo idėjas kaip nepagrįstas. Augustas Veismanas atliko eksperimentus su žiurkėmis, nukirsdamas joms uodegas ir pastebėdamas, kad tokių žiurkių palikuonys turi normalaus ilgio uodegas. Lamarkas aiškino, kad tokie „nenatūralūs“ organizmo pasikeitimai nepersiduoda kitoms kartoms, skirtingai nuo „natūralių“. Lamarko idėjomis iš dalies rėmėsi Čarlzas Darvinas. Tai, kad įgytos savybės nėra perduodamos paveldėjimo būdu, įrodyta tik išsiaiškinus paveldimumo mechanizmus, kurie XIX a. nebuvo žinomi.
Standartinis autoriaus trumpinys Lam. yra naudojamas nurodyti šį asmenį kaip autorių, cituojant lotynišką binomą