Ilirų etnogenezės schema

Ilyrai (dar Ilirai) – senovės tauta, gyvenusi Ilyrijoje (vakarų Balkanuose, dabartinės Kroatijos, Serbijos, Bosnijos, Hercegovinos, Juodkalnijos, Albanijos teritorijoje), dalyje Panonijos ir greičiausiai rytinėje Italijoje.

Kultūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal savo materialinę kultūrą buvo artimi keltams (Halštato kultūra), todėl Antikoje juos neretai laikė tiesiog keltais. Šiuolaikinis mokslas tokią nuomonę paneigė.

Ilyrai labai artimai bendravo su už Adrijos jūros gyvenusiais mesapiais, tarp šių tautų yra daug panašumų materialinėje kultūroje (keramika, metalo gaminiai), taip pat apstu bendrų asmenvardžių.

Kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Ilyrų kalba.

Iš ilyrų kalbos likę yra visai nedaug – keli vietovardžiai, asmeniniai vardai ir glosos graikų ir romėnų šaltiniuose. Kai kurie albanų mokslininkai bando grįsti albanų kalbos kilmę iš ilyrų kalbos, bet tam prieštarauja atskirų autorių lingvistiniai duomenys[1], nors genetiniai duomenys leidžia tiek ilyrus, tiek ir albanus laikyti autochtonais – vietiniais gyventojais. Garsiajame Ptolemėjaus žemėlapyje, kuriame minima ilyrų gentis Albanoi yra pažymėtas ir miestas – Albanopolis. Alb – elemento kilmė yra siejama su ilyrų alb – kalva, kalvų pieva, iš kurio kildinamas ir pavadinimas Alpės.[reikalingas šaltinis] Jeigu spėjimas dėl mesapių ir ilyrų tapatumo vis dėlto būtų teisingas, tai albanų kalbos giminystė taptų visiškai atmestina, nes mesapių kalbos yra išlikę 300 įrašų, kurie akivaizdžiai įrodo, kad albanų ir mesapių kalbos negiminingos.

Gentys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ilyrų gentys

Ilyrus sudarė daugybė smulkių genčių, grupuojamų į tam tikras grupes. Dauguma jų gyveno istorinėje Ilyrijoje, tačiau nemažai ilyrų gyveno ir už jos ribų. Svarbiausios genčių grupės buvo šios:

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Benjamin W. Fortson IV „Indo-European Language and Culture“

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]