Feliksas Bartkus (1894 m. rugpjūčio 28 d. Griškabūdžio kaime, Griškabūdžio valsčius – 1973 m. kovo 6 d. Dalase, Teksaso valstija, JAV) – Romos katalikų kunigas, prelatas, Vilkaviškio kunigų seminarijos rektorius, teologijos mokslų daktaras ir publicistas.

Augo valstiečių šeimoje. 1911 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigęs 1916 metais išvyko į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Joje buvo įšventintas kunigu, o nuo 1918 m. studijavo Romos Grigaliaus universitete, kur 1921 m. apgynė teologijos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1922 m. Seinų kunigų seminarijos, nuo 1926 m. – Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius. Pastarojoje aštuonerius metus buvo dvasios tėvu, o nuo 1938 m. paskirtas rektoriumi. Seminarijai vadovavo iki pat pasitraukiant į Vokietiją 1944 m. (su pertrauka 1940 m., kai Raudonoji Armija buvo užėmusi seminarijos pastatą). 1950 m. persikėlė į JAV, Teksaso valstiją ir dirbo sielovados darbą. Parašė ir išvertė keletą religinės tematikos knygų.

• „Kasdien su Dievu ir šventaisiais“. (3 t., 1936 – 37)
• „Su besimeldžiančia Bažnyčia“. (3 t., 1938 – 40)
• „Dievas ir žmogus“. (kartu su kanauninku Petru Aleksa, 1953)
• „Skelbk žodį“. (Pamoksliukai sekmadieniams ir privalomosioms šventėms, Putname, Conn., 1957)
• „Kunigo paveikslai“. (Vertė prel. dr. Feliksas Bartkus, Immacula – ta Press, Putname 1962)
• „Mano kelias prie altoriaus“. (Chicago, 1967)

• Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Petras Aleksa, Dievas ir žmogus I d.
• Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Petras Aleksa, Dievas ir žmogus II d.