Ausis (lot.auris) – klausos ir pusiausvyros organas, susidedantis iš 3 dalių: išorinės, vidurinės ir vidinės ausies. Per išorinę ir vidurinę ausis garso virpesiai, sukeldami specialios transmisijos virpėjimą, mechaniškai dirgina vidinėje ausyje esančius klausos receptorius. Vidinėje ausyje yra ir pusiausvyros receptoriai, kuriuos dirgina kūno ir jo dalių padėties erdvėje kitimo dirgikliai, priklausantys nuo svorio (gravitacinės jėgos).
Sandara
Išorinė ausis (auris externa):
Ausies kaušelis (lobulus auriculata) – surenka garso bangas. Kaušelio šoninis paviršius nėra lygus, jame išskiriamos šios anatominės struktūros: vijoklis, lot.Helix, priešvijoklis, antihelix, valtelė, scapha, kramslys, tragus, prieškramslis, antitragus, kaušelio kriauklė, concha auriculae, joje yra kriauklės įduba, kurioje prasideda išorinė klausomoji anga. Kaušelio apačioje yra kaušelio skiltelė, lobus auriculae. Prie galvos esančiame paviršiuje yra valtelės ir kaušelio kriauklės iškilumos bei kitos nelabai ryškios struktūros.
Išorinė klausos landa (meatus acusticus externus) – filtruoja orą. Jos ilgis suaugusiajame yra apie 2,5 cm, išorinis trečdalis yra kremzlinis, o kiti du trečdaliai – kauliniai, jų riboje yra ausies kremzlės sąsmauka – susiaurėjimas. Landa yra S raidės formos: iš pradžių eina į vidų, aukštyn ir į priekį, tada į vidų, atgal ir aukštyn ir galiausiai į vidų truputį žemyn ir į priekį. Kremzlinės landos dalies poodiniame sluoksnyje yra sieros liaukų, gll. ceruminosae.Landa baigiasi būgnine įlanka.
Būgnelis (membrana tympani) – skiria išorinę ausį nuo vidurinės. Jis yra truputį pasviręs, ovalus ir pusiau permatomas, prisitvirtinęs prie kremzlinio jungiamojo audinio žiedo. Jį sudaro dvi dalys – palaidoji, pars flaccida, ir įtemptoji, pars tensa. Būgnelį sudaro trys sluoksniai – išorinis odos, vidurinis skaidulinis, ir vidinis gleivinės sluoksniai.
Vidurinė ausis
Vidurinė ausis (auris media):
Būgninė ertmė – netaisyklinga, iš šonų suspausta smilkinkaulio piramidės ertmė. Joje yra klausomieji kauliukai. Ertmė turi šešias sienas: stoginę, plėvinę, labirintinę, junginę, mieginę ir speninę.
Klausomieji kauliukai – sustiprina garso bangas. Jie yra trys: plaktukas, lot.malleus, priekalas, incus, ir kilpa, stapes. Jie tarpusavyje sudaro du sąnarius: priekalinį plaktuko ir priekalinį kilpos. Prie šių kauliukų tvirtinasi du raumenys: būgnelio tempiamasis ir kilpinis raumuo, pirmasis įtempia būgnelį, o antrasis atpalaiduoja, jie veikia vienu metu antagonistiškai
Trimitas (ausies vamzdis) (tuba auditiva) – sulygina oro slėgį, nes jungia vidurinę ausį su nosiarykle. Sudarytas iš dviejų dalių: trečdalio kaulinės ir dviejų trečdalių kremzlinės. Jų riboje yra sąsmauka. Ties rykline vamzdžio anga yra limfoidinio audinio sankaupa – ausies vamzdžio migdolas.
Tempiamasis būgnelio raumuo (m. tensor tympani). Šis raumuo prasidėjęs nuo bendravardžio kanalo sienų, prisitvirtina prie plaktuko rankenos ir susitraukdamas taip įtempia būgnelį, kad geriau rezonuotų girdimus garsus. Nuo užpakalinės sienos prasidėjęs trumpas kilpinis raumuo, (m. stapedius), prisitvirtina prie kilpos. Jis iškelia kilpos pamatą iš prieangio langelio ir per klausomųjų kauliukų grandinę atpalaiduoja būgnelį. Šie veiksmai saugo vidinę ausį nuo labai stiprių garsų
Vidinė ausis
Vidinė ausis (auris interna) – Iš visų klausos ir pusiausvyros analizatoriaus dalių vidinės ausies (lot. auris interna) sandara ir funkcija yra sudėtingiausia. Svarbiausia vidinės ausies dalis yra kaulinis labirintas ir jo viduje esantis plėvinis labirintas. Vidinė ausis skirstoma į:
Kaulinis labirintas (labyrinthus osseus) Labirintas- tai sudėtingos formos ertmės ir kanalai, esantys smilkinkaulio piramidės korytojoje dalyje, tarp vidinės klausomosios landos dugno ir vidurinės ausies. Kaulinis labirintas (labyrinthus osseus) skirstomas į tris dalis. Centrinė dalis- prieangis. Nuo prieangio į priekį, į medialinę pusę ir žemyn, yra sraigė, o nuo jo į užpakalį, lateralinę pusę bei į viršų kyla pusratiniai kanalai.
Plėvinis labirintas (labyrinthus membranaceus ) yra kaulinio labirinto viduje ir beveik atitinka jo konfigūraciją (tik yra mažesnių matmenų). Prieangyje plėvinis labirintas susidaro iš apvaliojo, (sacculus), ir pailgojo, (utriculus), maišelių. Sraigės spiraliniame kanale yra trisienis, prieš viršūnę aklai pasibaigiantis sraiginis latakas, (ductus cochlearis). Apatinė jo siena suauga su plėvine spiraline plokštele ir sudaro pamatinę membraną, o išorinė siena- su kaulinio kanalo paviršiumi. Kauliniuose pusratiniuose kanaluose yra tokie patys plėviniai pusratiniai latakai, kurie taip pat penkiomis angomis atsiveria į pailgąjį maišelį. Tarp kaulinio ir plėvinio labirintų esantį tarpą pripildo skaidrus, bespalvis skystis – perilimfa, o plėvinio labirinto ertmes – endolimfa.
Prieangis (vestibulum) – Prieangis (vestibulum) yra netaisyklingos ovalios formos mažytė ertmė. Prieangio priekyje prasideda sraigė, o užpakalyje į jį atsiveria pusratiniai kanalai. Lateralinė siena skiria jį nuo būgninės ertmės. Per vidinę prieangio sieną eina vertikali kaulinė prieangio skiauterė. Priekyje ir žemiau skiauterės matyti apvali kišenė, o užpakalyje ir žemiau jos- elipsinė kišenė. Elipsinėje kišenėje yra prieangio vandentiekio vidinė anga, jungianti prieangį su kaukolės ertme.
Pusratiniai kanalai (canalis semicircularis) – Kauliniai pusratiniai kanalai (canales semicirculares ossei) yra už prieangio vienas kitam statmenose plokštumose. Priekinis pusratinis kanalas yra aukščiau už kitus du, beveik sagitalinėje plokštumoje, statmenoje smilkinkaulio piramidės išilginei ašiai. Užpakalinis pusratinis kanalas yra beveik frontalinėje plokštumoje, lygiagrečioje smilkinkaulio piramidės užpakaliniam paviršiui. Lateralinis pusratinis kanalas yra horizontalus.
Sraigė (cochlea) – tai du su puse karto susisukęs spiralinis sraigės kanalas. Spiralinis kanalas sukasi apie kaulinę kūgio formos šerdį (modiolus). Pati sraigė taip pat yra kūgio formos, kurio pamatą sudaro pirmasis sraigės kanalo apsisukimas su šerdies pagrindu. Kanalo spindis link sraigės viršūnės (cupula cochleas) mažėja ir pačioje viršūnėje užsibaigia aklinai. Sraigė beveik horizontali. Jos pamatas atsisukęs į vidinės klausomosios landos pusę, viršūnė yra netoli canalis musculotubarius, priekyje ją nuo canalis caroticus skiria plona kaulinė plokštelė.
Garso recepcija ir jutimas
Garsas yra oro virpėjimas. Žmogaus garso receptorius geba dirginti oro virpesiai, kurių diapazonas – 20-20000 Hz. Būgnelio virpėjimą klausomųjų kauliukų grandinė perduoda į vidinę ausį: kilpos pamatas suvirpina prieangio laipto perilimfą. Virpesių bangos nusirita iki sraigės viršūnės ir, pro angutę patekusios į būgnelio laiptą, suvirpina jo perilimfą. Pastaroji banguodama suvirpina pamatinę membraną ir, atsimušusi į antrinį būgnelį, užgęsta (amortizuojasi). Kartu su pamatine membrana virpa ir plaukuotieji epiteliocitai, kurių plaukeliai liečia dengiamąją membraną. Šio lietimosi metu receptorinės ląstelės depoliarizuojasi, paversdamos garso bangas nerviniu impulsu. Sraigės viršūnės recepcinės ląstelės reaguoja į žemo tono garsus, viduryje – į vidutinio tono, sraigės pamato srityje – į aukšto tono garsus.
