Kirkoras rūpinosi LDK politinių ir kultūrinių tradicijų išsaugojimu. Netikėdamas ginkluotos kovos prieš carizmą efektyvumu, daugiausia dėmesio skyrė mokslinei šviečiamajai veiklai: LDK istorijos, lietuvių ir gudų žemių etnografijos ir archeologijos paminklų tyrimui bei propagavimui.
A. H. Kirkoras galėtų būti laikomas tiek baltarusių, tiek lenkų, tiek lietuvių (tiksliau, Lietuvos) kultūros bei mokslo veikėju. Istoriko A. Kulakausko nuomone, be A. Mickevičiaus, T. Narbuto, J. I. Kraševskio, L. Kondratavičiaus, A. H. Kirkoro lietuvių tautinis atgimimas XIX a. antrojoje pusėje būtų sunkiai įmanomas.
Rusų administracija Kirkorui nebuvo palanki, kaip ir lenkų šovinistai. Lietuvybės idėjų skleidimas ir lojalumas valdžiai – tai susijusios tarpusavyje Kirkoro gyvenimo kryptys. Dirbdamas valdininku įvairiose oficialiose įstaigose, jis turėjo elgtis lojaliai, be to, visuomeninės sąlygos neretai vertė Kirkorą eiti į kompromisus su carizmu. Pvz., 1856 m. Vilniuje lankėsi carasAleksandras II. Jo vizitui pagerbti buvo išleistas albumas, į kurį rusų kalba įtraukti ir prieš tai jau atskira knyga lenkiškai išleisti „Pasivaikščiojimai po Vilnių“. Tokiu caro priėmimu pasipiktino dalis lenkų visuomenės, kaltino pataikavimu caro administracijai, tėvynės išdavyste. Tačiau toks pataikavimas turėjo kilnų tikslą – tikėtasi lengvatų Vilniaus kultūriniam gyvenimui, svajota apie VU atgaivinimą.
1874 m. Poznanėje išleistuose atsiminimuose Kirkoras nedviprasmiškai pasisakė prieš carizmą.
1832 m. mokėsi Mogiliovo gimnazijoje, o nuo 1834 m. Vilniaus 2-oje gimnazijoje, baigė 1838 m. Tuo metu VU neveikė, todėl aukštosios mokyklos nelankė. 1849 m. įsidarbino Vilniaus gubernijos Statistikos komitete, čia reikėjo domėtis ir Lietuvos istorija.
1850 m.– 1854 m. redaktoriaus Kirkoro dėka, Vilniaus gubernijos statistikos metraštyjerus.Памятная книжка Вияенской губернии, greta valdžios potvarkių, paskelbta lietuvių dainų, legendų, žinių apie lietuvių papročius.
1855 m. Vilniuje įsteigus Archeologijos ir Senienų muziejų, Kirkoras vadovavo Istorijos ir archeologijos skyriui. Jis pats tyrė piliakalnius, pilkapius ir kapinynus, kasinėjo Bražuolės, Drucminų ir Mantotų (Varėnos apskr.), Šventos (Švenčionių apskr.) ir kitose vietovėse. Savo tyrimų rezultatus jis skelbė vietos spaudoje, Peterburgo, Maskvos ir Lenkijos žurnaluose.
1856 m. gruodžio 22 d. jis buvo patvirtintas Rusijos Imperatoriškosios archeologijos draugijos nariu korespondentu, 1857 m. vasario 27 d. – Rusijos geografijos draugijos tikruoju nariu, o tų metų balandžio 24 d. – Peterburgo viešosios bibliotekos garbės korespondentu.
Mirė Krokuvoje 1886 m. lapkričio 23 d. nepalikęs įpėdinių. Palaidotas vienose Krokuvos kapinėse. Antkapyje, be biografinių žinių, įrašyta, kad čia ilsisi Lietuvos praeities tyrėjas.
Publicistinė veikla
1842 m. „Tygodnik Peterburski“ („Peterburgo savaitraštis“) Kirkoras paskelbė straipsnį apie Vilniaus spaudinius bei teatrą.
1843 m. ėmėsi pats leisti Vilniuje visuomeninį literatūrinį almanachą, pavadintą pagonių dievaičio vardu – „Radegast“ (T. Gliuksbergo spaustuvė). Redaktoriaus tikslas – paremti Vilniaus lenkų teatrą, tačiau vieni skaitytojai laikraštį sutiko palankiai, kiti ne, todėl išėjo tik vienas numeris.
1844 m.- 1845 m. Kirkoras Peterburge parengė „Viktoro Kažinskio dainyną“ lenk.„Śpiewnik Wiktora Katyńskiego“. Iš Peterburgo įspūdžius siųsdavo J. I. Kraševskio Vilniuje leidžiamam laikraščiui „Athenaeum“.
1845 m.– 1846 m. m. Vilniuje leido literatūrinio pobūdžio straipsnių rinkinį „Intelektualiniai atsiminimai“ („lenk.Pamiętniki umysłowe“).
A. H. Kirkoras bandė leisti laikraštį Odesoje, nes tikėjosi ten lengviau gauti leidimą. Jį gavo, tačiau liepta spausdinti rusų kalba, todėl Kirkoras nesutiko ir laikraščio nebeleido.
Apie archeologinius darbus nuo 1850 m. siuntė daugiausia straipsnių į Peterburgo žurnalus. Jo straipsnis „Apie gotikinės Trakų ežero pilies griuvėsius" buvo išspausdintas 1852 m. žurnalo rus.„Северная пчела" 244 numeryje, straipsnis „Vilniaus gubernijos etnografinė apžvalga" – 1853 m. leidinio rus.„Этнографический сборник" III tome ir daug kitų.
Įsteigus Laikinąją archeologijos komisiją, A. H. Kirkoras pasiryžo Vilniuje leisti mokslo ir literatūros laikraštį lenk.„Pogoń Litwy“ („Lietuvos Vytis“), bet cenzūra uždraudė. 1857 m. buvo planuojama leisti „Vilniaus literatūros savaitraštį“ (lenk.„Tygodnik Literacki Wileński“), kuriame turėjo būti penki skyriai: grožinė literatūra, mokslas ir menas, žemės ūkis ir pramonė, kritika ir bibliografija, korespondencijos ir įvairenybės bet išvakarėse ir jo leidimas buvo atšauktas. Tada iš esmės tas pats laikraštis leistas kitu pavadinimu: lenk.„Teka Wileńska“ – „Vilniaus aplankas“, ėjo 1857 m.– 1858 m., pasirodė 6 tomai. Kirkoras pakvietė bendradarbiauti Vilniaus krašto literatus, rašyta meno, Lietuvos istorijos, archeologijos klausimais. Trečiame tome pasirodė Kirkoro straipsnis apie Vilnių ir jo gyventojus. 1858 m. vien prenumeratoriams išsiųsta 1248 egz. Po pusantrų metų leidinys uždraustas, be kitų motyvų, redakcija apkaltinta, kad bendradarbiauti buvo kviečiamas buvęs VU profesorius istorikas J. Lelevelis, tuo metu gyvenęs Briuselyje.
1858 m. rugsėjo 6 d. turėjo į Vilnių atvykti neseniai pradėjęs valdyti caras Aleksandras II. Ta proga Vilniaus archeologijos komisija išleido 150 egz. tiražu menišką albumą su dedikacija: „Šviesiausiojo caro Aleksandro II buvimo Vilniuje 1858 m. rugsėjo 6 ir 7 d. proga“. Rengiant jį, daugiausia padirbėjo Kirkoras. Į albumą buvo įdėtas straipsnis, pavadintas „Vilniaus miesto istorijos ir statistikos bruožai“. Trečioje albumo dalyje buvo straipsnis rusų kalba „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, kuris jau 1856 m. buvo išleistas lenkiškai atskira knyga. Tai buvo pirmas vadovas po Vilnių rusų kalba.
Przewodnik po Wilnie i jego okolicach z wykazaniem najbliższych stacyj kolei żelaznych. Wydanie trzecie podług wydania w r. 1880 przedrukowano. Wilno, 1889. Titulinis lapas.
1859 m. pab. – 1865 m. A. H. Kirkoras dirbo tuo metu valstybinio lenkų ir rusų kalba ėjusio laikraščio lenk.„Kurier Wilenski“, lenk.„Wilenskij Westnik“ ir savaitraščio lenk.„Kurier Litewski“ redaktoriumi, subūrė žymius krašto mokslininkus, literatus, atsirado skyreliai vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis, prenumeratorių vis daugėjo, 1861 m. jų buvo 3205. 1863 m., prasidėjus sukilimui, laikraštis imtas leisti tris kartus per savaitę, jame turėjo būti spausdinami valdžios įsakymai, potvarkiai ir gąsdinimai, o už tokius rašinius daugiausiai buvo kaltinamas redaktorius. 1863 m. birželio 5 d. išspausdintas paklusnumo carui aktą, todėl redaktorius sulaukė sukilėlių pykčio ir grasinimų.
1862 m. cenzoriai ėmė griežčiau kontroliuoti spaudą (prieš sukilimą). 1864 m. birželio 5 d. Muravjovo draudimas spausdinti lietuviškus raštus lotyniškais rašmenimis pagreitino lietuvių, ypač Vilniaus krašto, nutautėjimą. 1865 m. Kirkoras nebeteko teisės leisti laikraštį, tad 1867 m. išvyko iš Vilniaus, kuriame pragyveno su pertraukomis 34 metus.
Išvykęs iš Vilniaus, Kirkoras Peterburge kurį laiką prisidėjo prie laikraščio rus.„Новое время“ leidybos, kurio redaktoriai norėjo veikti rusų visuomenę lenkams palankia linkme, bet nieko gero neišėjo. Laikraštis ėjo 1868 m.– 1917 m., redaktoriai nuolat keitėsi.
Vėliau Kirkoras dirbo Mokslų akademijoje Krokuvoje, ėmėsi archeologinių tyrinėjimų, apie juos skelbė straipsnius spaudoje.
1882 m. iliustruotame ir puošniame leidinyje rusų kalba rus.„Живописная Россия“, kuriame pasakojama apie Baltarusiją ir Lietuvą, 18 skyrių buvo rašyta Kirkoro. Oficialioji to meto spauda priekaištavo dėl tendencingumo. Nors apybraižos buvo parašytos rusiškai, bet jomis siekiama rusams nepageidautinų tikslų. Imperijos valdantieji sluoksniai teisingai pajuto, kad A. H. Kirkoras, kryptingai parinkdamas medžiagą ir ją aprašydamas, priešinasi pastangoms išbraukti Lietuvą iš istorijos ir paversti ją Vakarų Rusijos dalimi.
Leidybinė veikla
1859 m. Kirkoras įsigijo spaustuvę Vilniuje, ir, kad galėtų ją išlaikyti, įsteigė bendrovę su indėliais. Šiam sumanymui pritarė daugelis turtingų kultūros rėmėjų: Pliateriai, Tiškevičiai.
Didelę paramą siūlė ir lietuvių švietėjas M. Akelaitis, žadėjęs šioje spaustuvėje spausdinti 5000-20000 knygelių lietuvių kalba, lietuvių – lenkų, lenkų – lietuvių žodynus, lietuvių kalbos gramatiką. Jis prašė pasirūpinti lietuviškais spaudmenimis. Spaustuvės uždavinys buvo leisti lengvo turinio knygeles Lietuvos žmonėms. Tačiau bendrovė po poros metų iširo, savininkas liko vienas.
Už M. Akelaičio surinktus pinigus išspausdintos 5 brošiūros lietuvių kalba: „Kvestorius, po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąsis“, „Tėve mūsų, malda Viešpaties Išganytojaus“ „Naujas žemaitiškas elementorius“, V. Juzumo „Lietuviškas elementorius“.
Caro valdžiai uždraudus lietuviškus raštus lotyniškais rašmenimis, šioje spaustuvėje išleista pirmoji knyga rusiškais rašmenimis – tai S. Mikuckio „Abėcėlė žemaitiškai lietuviška“. Per visą laikotarpį 1859 m.– 1867 m., išleista 120 knygų ir brošiūrų. Lietuvių kalba buvo išleisti du A. H. Kirkoro darbai: 1885 m. -„Vytautas, dydis Lietuvos kunigaikštis" ir 1898 m. - „Kapai didžiųjų kunigaikščių ir karalių Vilniuje".
Išnašos
↑Kirkorai, kaip rodo naujausi tyrimai, ne totoriai, o lietuvių kilmės bajorai. Pavardė Kirkor tik išoriškai sutampa su tuo pačiu totorių kalbos žodžiu, reiškiančiu keturiasdešimt. Asmenvardis Kirkoras turi tokią pačią šaknį kaip ir lietuviškos pavardės Kirkutis, Kirkilas ir t. t.
↑Kirkor S. Kirkorowie litewscy. Materialy do monografii rodziny kresowej. Londyn : Veritas Fundation Press, 1974.
.jpeg)
Vikiteka