| Algirdas Vaclovas Patackas | |
|---|---|
_(cropped).jpg)
| |
| Gimė | 1943 m. rugsėjo 28 d. Trakai |
| Mirė | 2015 m. balandžio 3 d. (71 metai) Kaunas |
| Tėvas | Antanas Patackas |
| Motina | Marija Sabaliauskaitė-Patackienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Nijolė |
| Vaikai | Algirdas, Eglė Marija |
| Veikla | inžinierius, Seimo narys, dėstytojas, visuomenininkas, poetas |
| Alma mater | Kauno politechnikos institutas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Lietuvos nepriklausomybės medalis (2000 m.) | |
Algirdas Vaclovas Patackas (poetinis slapyvardis Algis Rudamina, 1943 m. rugsėjo 28 d. Trakuose – 2015 m. balandžio 3 d. Kaune) – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, kovo 11 d. akto signataras, rezistentas, inžinierius technologas, poetas, dėstytojas.
Gimė antitarybinio rezistento, nelegalios spaudos platintojo Antano Patacko šeimoje. Brolis – poetas ir vertėjas Gintaras Patackas.
1960 m. baigė Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą, 1966 m. Kauno politechnikos institutą, inžinierius technologas. Studijuodamas dirbo Kauno radijo gamykloje. 1965–1966 m. pirmųjų Lietuvos ir Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas.
Nuo 1966 m. dirbo Jonavos azotinių trąšų gamykloje. Nuo 1968 m. LTSR MA aspirantas, vėliau jaunesnysis mokslinis bendradarbis. 9 mokslinių straipsnių iš elektrochemijos autorius. Prasidėjus politiniams persekiojimams, perėjo dirbti į Lietuvos geologijos institutą inžinieriumi, iš ten KGB nurodymu pašalintas. 1982–1990 m. dirbo Kauno melioracijos eksploatavimo valdyboje darbininku remontininku. 1986–1987 m. buvo kalinamas už pogrindžio leidinių („Pastogė“, „Lietuvos ateitis“) redagavimą ir leidimą.[1]
1988–1990 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau LPS Kauno miesto tarybos narys, Sąjūdžio Seimų narys. Dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, buvo VDU Atkuriamojo Senato narys, pirmosios egzaminų komisijos pirmininkas. 1990–1992 m. Kauno politechnikos institute ir Vytauto Didžiojo universitete dėstė etiką, kultūros filosofiją, baltų kultūrą, 1996–2000 m. ten pat – baltų kultūros ir etikos kursą.[2] 1990 m. Žaliakalnio rinkiminėje apygardoje išrinktas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu, Nepriklausomybės atstatymo akto signataras.[3] A. Patackui suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
1992–1996 m. ir 1996–2000 m. kadencijų LR Seimo narys. Priklausė Sąjūdžio, vėliau Krikščionių demokratų frakcijoms, vadovavo Lietuvos-Čekijos tarpparlamentinių ryšių grupei. 2000–2002 m. dirbo Krašto apsaugos sistemoje, dalyvavo specialiosiose LR URM bei Seimo misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje. 2002–2012 m. Kauno įgulos karininkų ramovės viešųjų ryšių specialistas.[4] 2012–2015 m. LR Seimo narys, priklausė „Drąsos kelio“ frakcijai.[5]
Palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.
Yra paskelbęs straipsnių baltų kultūros, Lietuvos geopolitikos klausimais. Algio Rudaminos slapyvardžiu paskelbė eilių.
Kartu su Aleksandru Žarskumi parašė knygų ir skaitė paskaitų, kuriose savaip interpretavo lietuvių tradicijas.[6] Dainiaus Razausko teigimu, Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus kūryba yra vienas iš įdomiausių, vienas iš giliausių reiškinių šiuolaikinėje lietuvių žodžio kultūroje, savo dvasia galbūt palygintinas su Vydūno reiškiniu prieš šimtą metų. Tačiau autoriai kritikuotini už perdėtą „tautinę savimeilę“ („MES skaisčiausi, kilniausi, geriausi, o visi kiti aplink – tai tik pagedę buvę MES..“) bei už kalbos dalykų aiškinimą visiškai atsiribojant nuo kalbotyros.[6]